Šis projektas skirtas tėvų pagerbimui ir padėkojimui jiems už tai, kad jie yra mūsų gyvybės gija, meilės gija, kuri jungia mus ir mūsų protėvius.
Kiekvieno žmogaus gyvenime – Mama ir Tėtis yra svarbiausi žmonės. Tėvai dovanoja gyvybę, tėvai saugo ir augina, tėvai perduoda savo vertybės, tėvai išmoko visko, kas svarbiausia, gyvenant tarp žmonių, tėvai įkvepia ir palaiko, tėvai myli ir priima suklydus, tėvai myli taip, kaip moka ir gali, tėvai dalinasi savo gyvenimo patirtimi ir išmintimi.
Tėvai mūsų šaknys – be tėvų nebūtų mūsų. Nebūtų šio gyvenimo patyrimo. Nebūtų šios didžiosios meilės liudijimo dovanos.
Tėvai mūsų žemė, nes jie rūpinasi mūsų išgyvenimu tol, kol mes nemokame pasirūpinti savimi. Tėvai mūsų Angelai sargai, nes jie visuomet linki mums gero.
Tėvai mūsų Didieji Mokytojai, nes jie išmoko mus daugiau, nei gali įsivaizduoti. Jie moko ne tik priimti jų meilę ir rūpestį, bet ir priimti juos, tokius, kokie jie yra.
Tėvai – mūsų namai. Kiekvienas vaikas džiaugiasi turėdamas tėvus, kurie sukuria ramius ir saugius namus, kuriuose gera augti.
Kiekvienas vaikas, praradęs Mamą ar Tėtį, svajoja apie tokius namus, kuriuose gyventų visi kartu.
Net ir tas vaikas, kuris turi nebrandžius tėvus, nemokančius užtikrinti ramybės ir saugumo, myli savo tėvus ir giliai širdyje džiaugiasi tomis akimirkomis už kurias yra dėkingas savo tėvams.
Net ir tas vaikas, kuris nepatyrė tikrosios tėvų meilės, yra dėkingas savo tėvams už suteiktą gyvybę – brangiausią dovaną, kurią jam dovanojo tėvai.
Be tėvų nebūtų mūsų. Nebūtų šio gyvenimo patyrimo. Nebūtų šios Didžiosios meilės liudijimo dovanos.

Kuo aktualus šis projektas šiandien?

Laikmetis, kuomet augo mūsų tėvai, daugeliu atveju labai skiriasi nuo mūsų vaikystės ir jaunystės laikmečio. Tėvų vaikystė – karo, pokario ar sovietinės Lietuvos kontekste buvo nukreipta į išgyvenimo, saugumo, darbo ir priklausymo bendruomenei (besilaikant to laikmečio ideologijos, normų ir reikalavimų) aspektus.
Daugelio iš mūsų vaikystė peraugo į laisvosios Lietuvos laikmetį arba prasidėjo jau nepriklausomoje Lietuvoje.
Žmonių bazinis gyvenimo pamatas mūsų laikmečiu visiškai pakito – pagrindiniai žmonių poreikiai (išgyventi, prasimaitinti, išlikti) tapo lengvai patenkinami, todėl atsirado nauji poreikiai. Žmonės pradėjo ieškoti naujų realizacijos būdų (ne tik darbe ar šeimoje), bet ir asmeniniame augime, savo individualioje dvasinėje kelionėje. Tapo aktualus psichologinis žmonių gyvenimas. Į kasdieninio gyvenimo aktualijas iškilo tėvų ir vaikų bendravimo, ryšio palaikymo ar atstatymo temos, meilės santykiai šeimoje, vyrų ir moterų tarpusavio santykiai, vyriškumo ir moteriškumo temos, dvasinio tobulėjimo užsiėmimai ir seminarai tapo daugeliui kasdiena.
Poreikiai – pažinti save, kitą, gilintis į tėvų perduotas patirtis – šeimos modelius, „meilės žinutes”, tapo aktualu ne tik dėl bendro “žmonijos atgimimo”, bet ir todėl, kad sukurti šeimas ir jose išlikti ilgesniam laikui daugeliui žmonių pasidarė nepaprasta. Kaip matome iš tėvų gyvenimų, jiems sekėsi geriau, t. y. jie sugebėjo išsaugoti šeimas (nebūtinai būdami laimingi) ir nugyventi kartu 30, 40, 50 metų ir daugiau (toje pačioje santuokoje). Mūsų kartai ir po mūsų ateinančioms kartoms vis sudėtingiau – puoselėti šeimos tradiciją ir išlikti ilgalaikiame ryšyje.
Šeimos problemoms intensyvėjant atsirado ir daugybė terapinių krypčių, psichologinių metodų, kurie padeda žmonėms išgyventi krizes, susivokti, apgalvotai priimti sprendimus, bandyti išsaugoti tai, kas mūsų tėvams buvo vertybė. Apie šeimynines problemas mūsų tėvai tylėjo arba “kentėjo kiekvienas sau”, bet stengėsi „nenešti šiukšlių iš namų”, sakydami “nėra namų be dūmų”. Socialinis aspektas daugeliui buvo svarbesnis, nei asmeninės laimės realizacija. Skirtis buvo “negražu, nepatogu, gėdinga,“, svarstant – „ką žmonės pasakys”. “Laikymasis vienas kito” dėl išgyvenimo buvo svarbesnis už kitus aspektus.
Šiandien tapo natūralus posakis “noriu būti laimingas/-a”, “noriu realizuoti save”, “geriau gyvensiu viena/-as, nei kentėsiu su tavim” ir pan.

Kodėl noriu paminėti šį kontekstą? Todėl kad jis iškėlė pagrindinius klausimus, į kuriuos pradėjome ieškoti atsakymų (ne tik savo, bet ir tėvų šeimose):Kodėl man nesiseka gyventi šeimoje?
Kaip gyveno mano tėvai:
ar jie mylėjo vienas kitą?
ar jie buvo laimingi drauge?
ar aš buvau laukiamas vaikas?
ko mane tėvai mokė savo pavyzdžiu?
kokią “meilės žinutę” man perdavė kiekvienas iš tėvų?
ar jaučiausi mylimas tėvų?
koks mano santykis su mama, su tėčiu?
kokius jausmus jaučiu savo tėvams šiandieną?
Suaugę žmonės, patyrę šeimos ar santykių problemas, pradėjo gilintis į tai, kam mūsų tėvai neturėjo nei laiko, nei galimybių.
Kaip 19 metų psichologinio konsultavimo patirtį turinti specialistė, galiu paliudyti, jog sutikau daugybę suaugusių žmonių, kuriems tėvų (ar vieno iš tėvų) tema tebebuvo jautri ir skaudi. Sukūrus savas šeimas, santykių temos su tėvais savaime neiišsisprendžia, daugeliui atveju, paaštrėja ir iškyla į paviršių – reikalaudamos dėmėsio. Sulaukę vaikų, susiduriame su savo vidinio vaiko sužeistumu. 
Mūsų tėvai gyveno taip, kaip galėjo gyventi, auklėjo mus per savo patirtį (ne iš knygų, filmų ar seminarų), o tai kaip mokėjo ir jautė esant geriausia. Daugelis iš jų, kaip ir mes, buvo psichologiškai sužeisti (dėl pačių įvairiausių priežasčių). Daugelis buvo subrandinti karo, pokario įvykių, ankstyvo ir sunkaus darbo, sudėtingų gyvenimo sąlygų, socialistinės santvarkos, netekčių, bausmių, baimės, nepritekliaus… Kiekvienas turėjo savo istoriją, savo vaikystę, kurioje (įprastai) nebuvo apkabinimų, pakankamo dėmesio, užuojautos, meilės žodžių. Kartais nebuvo žymiai daugiau, nei buvo. Ir nežiūrint į tai, jog žinome savo tėvų istorijas, per savo sužeistumą mes negalime pamatyti, kad tėvai mums negalėjo duoti to “ko „negavo“ patys”. Mūsų egoistinis poreikis “gauti” išliko – kaip atsvara vidiniam tuštumos, neįvertinimo, nepalaikymo, nevertumo, nemeilės jausmui atstatyti.
Šiandien mums į pagalbą ateina terapija (kiekvienam pagal poreikį), daugybė psichologinių knygų, seminarų, stovyklų, retritų, gyvenimo mokytojų, koučerių ir vedlių.
Ar turėjo visa Tai mūsų tėvai? (pamąstymui)
Terapija prasideda tuomet, kai mes išdrįstame pažiūrėti į tai, ką skauda ir kodėl skauda.
Ir dažniausiai (net ir brandžiame amžiuje) skauda dėl to, „ko negavome“ iš tėvų. Pasirodo, meilės stygius yra mūsų negebėjimo gyventi darniai šeimoje ir partnerystėje. Mes kartojame tėvų klaidas, gyvenimo scenarijus ir tikimės iš partnerio gauti tai, ko vaikystėje negavome iš tėvų.
Terapija tampa veiksminga, kai mes sugebame pamatyti abi puses – tėvų ir savo. Kaip gyveno tėvai savo vaikystėje, kokiu laikmečiu jie gyveno, ką jie patyrė, ko jie išmoko iš savo tėvų, ko jie “negavo” – kad suprastume, iš kur ateina mūsų patirtis. Tėvai vaikystėje ir mes vaikystėje – lygiaverčiai. Dažniausiai savo sužeistumu.
Tačiau mes esame ta grandis – per kurią gali pasireikšti atjauta ir priėmimas. Mes gyvename dvasinio atgimimo laikotarpyje, kai turime visas prieinamas žinias, pagalbą ir galimybes pagydyti save ir padėti savo tėvams. Tėvai neturėjo šios galimybės. Svarbu tai suprasti ir įvertinti.
Terapija pasibaigia sėkmingai tuomet, kai mes “išeiname iš vaiko pozicijų”, atleidžiame savo tėvams, tampame sąmoningesni – su atjauta, priimdami tėvų perduotą aukėjimo patirtį – kaip geriausią, ką jie mums galėjo duoti. Sakydami “aš priimu šią patirtį kaip tėvų meilės išraišką man”, ”priimu tėvus tokius, kokie jie yra”.
Kiekvienas, einantis asmeninio augimo keliu pasakys “aš galiu keisti tik save, ir tuomet pasaulis aplink mane pasikeis”.
Mūsų tėvai jau senjorai, garbingo amžiaus žmonės. Tikiu, kad nemažai iš mūsų jau išmoko juos apsikabinti, pasakyti “aš myliu Tave, Mama, Myliu Tave Tėti”. Bet neklysiu pasakydama, kad nemaža dalis senjorų taip ir miršta neišgirdę meilės žodžių iš savo vaikų arba jiems nepasakę “myliu”.
Neturėtų taip būti. Tiesiog, neturėtų. Arba pasakysiu, kitaip – mes, moterys, suaugę ir mylinčioms, norime padaryti tai, kas priklauso nuo mūsų. Norime pakviesti visus prisiminti tai, ką patyrėme gero, gyvendami su savo tėvais ir padėkoti už tą gėrį (užuot kreipę savo dėmesį į tai, ko jau negalime pakeisti). Keiskime tai, ką galime, kas mūsų valioje – kad mūsų tėvai nurimtų, taptų psichologiškai sveikesni, prisipildę mūsų meile, pajautė mūsų, savo vaikų nuoširdumą, priėmimą, dalijimąsi.

Todėl mes apsijungėme šioje prasmingoje ir reikalingoje idėjoje ir sakome:

Mes norime nusilenkti visiems Tėvams – Mamoms ir Tėčiams už tai, – kad jie yra ir buvo mūsų gyvenime.

Norime nusilenki kievienam su didele pagarba ir meile.

Norime pasakyti taip, kad jie išgirstų: „Esi brangiausias žmogus mano gyvenime, Tėti, Mama. Dėkoju Tau už gyvybę. Dėkoju Tau už meilę. Visuomet esi ir liksi mano širdyje. Visą per Tave patirtą meilę aš perduosiu savo vaikams. Tejungia mus visus meilės gija. Šiandien ir visados.

Projekto tikslai:

Pagerbti tėvus, nusilenkti jų gyvenimo patirčiai
Sustiprinti tėvų vertingumą
Pagerinti tėvų emocinę psichologinę būseną 
Pagerinti dalyvių emocinę psichologinę būseną
Apsijungti su savo tėvais
Apsijungti su vaikais
Apjungti kartas
Pasidalinti džiaugsmu
Įkvėpti vyrus ir moteris savo pavyzdžiu pagerbti savo tėvus
Parodyti dėkingumo pavyzdį vaikams
Apjungti mamą ir tėtį į bendrą visumą – palaikant šeimos svarbą
Puoselėti pagarbą tėvams Lietuvoje
Sukurti tradicinę Tėvų pagerbimo šventę
Apsijungti su Lietuvoje gyvenančiais ir išeivijoje gyvenančiais lietuviais bendroje idėjoje

​Kas vykdys projektą?

Idėja “Nusilenkimas tėvams” gimė Ramunei Andrijauskei, moterų bendruomenės įkūrėjai. 19 metų Ramunė dirba terapinį darbą su moterimis ir vyrais, veda užsiėmimus, seminarus ir stovyklas moterims. Ramunės pagrindiniai instrumentai asmeninio augimo veikloje – geštalto terapija, šokio ir judesio terapija, joga, meditacijos, kūrybinė saviraiška. 
Ramunė veda seminarus visoje Lietuvoje. Bendradarbiaudama su Lietuvos moterų draugija pažino tūkstančius moterų įvairiuose Lietuvos miestuose (Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Anykščiuose, Kretingoje, Marijampolėje, Visagine, Alytuje, Birštone, Palangoje, Nidoje, Druskininkuose, Kulautuvoje, Šalčininkuose, Utenoje ir kitur). Moterų bendruomenės ribos išsiplėtė, Ramunei vedant seminarus Lietuvių bendruomenėse Airijoje, Norvegijoje, Atėnuose, Indijoje.
Bendruomenė jungia moteris, einančias asmeninio augimo keliu, palaikančias glaudų ryšį, kartu praktikuojančias ir kuriančias savo bendruomenės tradicijas. Tradicija yra ne tik moterų seminarai, šventės ir stovyklos, bet ir šeimų šventės ir stovyklos, įtraukiant į apsijungimą savo mamas, vaikus, vyrus. Mums svarbu, kad tai, ką atrandame, išmokstame, patiriame – integruotume į savo šeimų gyvenimus, svarbu dalintis gerąja patirtimi su žmonėmis, kurie mus supa.
Šiuo metu bendruomenėje yra 485 narės. Tai moterys, gyvenančios Lietuvoje ir svetur, nuo 19 iki 69 metų amžiaus. Pagrindas yra 30 – 60 metų moterys.
Šis projektas – tai natūralus moterų augimo procesas, bendras apsijungimas dvasioje ir kūryboje. Tai noras pasidalinti gėriu ir kūryba, kurią atradome visos kartu ir kiekviena savo kelyje. Tai noras sukurti kažką prasmingo ir gero dėl visos Lietuvos žmonių. Tai noras, kad Lietuvoje būtų vertinami tėvai, senoliai, protėviai. Tai noras suteikti tėvams (savo šaknims) pačią svarbiausią vietą. Visi žinome – sveikas medis užaugs tik tuomet, jei bus sveikos ir tvirtos šaknys. Tėvai – mūsų dvasinės šaknys. Svarbu tai prisiminti ir vertinti. Mes tikime, jog Tauta, kuri vertina ir brangina savo šaknis, turi galimybę kurti gražią ateitį. Mes norime prisidėti prie Lietuvoje kuriamų tradicijų, nes gilios ir prasmingos tautos tradicijos – tai šaltiniai, kuriuos per šaknis įsisavina kamienas, kurios maitina visą medį, pasiruošusį žydėti ir brandinti vaisius.
Mūsų ketinimas – apsijungti į didelį ratą, didesnį nei mūsų bendruomenė. Todėl kviečiame prisijungti visus – Lietuvos moteris, vyrus ir vaikus – kad visi kartu pagerbtume savo brangiausius žmonės – Mamą ir Tėtį.
Šiam apsijungimui esame numatę specialią programą (individualią ir bendrą – kūrybinę).
​
Jei nori prisijungti ir Tu, kviečiame parašyti savo Mamai, Tėčiui laišką. Jei jie yra Tavo gyvenime, gali tuo pasidžiaugti ir padaryti kitą žingsnį – išsiųsti laišką jiems paštu. Būsime dėkingi, jei pasidalinsi savo laišku ir su mumis, atsiųsdamas laišką adresu: nusilenkimastevams@gmail.com. Šį laišką įkelsime į šią svetainę. Kai kuriuos atsiųstus laiškus mes įgarsinsime. 
​
Apie bendrąją kūrybinę programą skaityk specialioje skiltyje – programa.
Mums svarbi Tavo iniciatyva, jei turi savo bendruomenę ir nori prisijungti prie mūsų sukurtos bendros programos.
Mes kviečiame Tave, jei esi lyderis, -ė ir nori tapti šios idėjos partneriu ar rėmėju.
Su džiaugsmu laukiame apsijungimo su kiekvienu sąmoningu Lietuvos žmogumi, jaučiančiu šiame projekte prasmę.