Kūryba

„…NES TU ESI MANO TIKRASIS AŠ“

Nes Tu esi mano Tikrasis Aš
gyvenimas – tai veidrodis
ir visa, ką matau Jame
matau save
geras jausmas patirti save kaip gėlę, paukštį ar medį…
kai žiūriu Meilės akimis

Gėle jaučiuosi, kai manim subtiliai žavisi, kai sako, jog kvepiu, kai pastebi mano spalvas, kai nori 
mane užuosti…
Lengva jaustis gėle, kai kažkas tavyje mato gėlę…
Gal šiek tiek sunkiau, kai žiema, kai lyg ir niekas nepastebi…
Daugybė gėlių auga miškuose, kalnuose ir pievose, taip toli…kad žmogaus akys jų nemato, bet…jos 
žydi, tiesiog, nes jos gėlės.

Gėlės mane moko – žydėti.
Lengva jaustis paukščiu, kai meilė kelia aukštyn. Kai, rodos, einu žeme, o plaukai liečia 
debesis…svajos neša ir sielos lengvumas…
Nes gera mylėti…tuomet viskas paprasta – meilė skleidžiasi mano širdy (ne anapus)…tuomet 
nesvarbu, kur pradžia, o kur pabaiga…
Žmogus tarp dangaus ir Žemės – kaip tobula! Galiu pasirinkti, ar jausti sparnus, ar pėdas įminti 
žemėje…

Paukštis mane moko – pasitikėti savo sparnais.
Kai apkabinu medį – jis mane apkabina.
Mano draugas – Ąžuolas. Stovi vienas Karklės laukuos. Toks gražus. Toks ramus. Toks tvirtas.

Žinau, kad jis mano draugas. Kai atvažiuoju, apkabinu jį ir jis mane apkabina, kalbina, klausosi. Aš 
kalbu. Kartais verkiu, kartais dainuoju.., juokiuos.
Po to… mes tylime. Atsisveikindamas jis pasako keletą žodžių. Aš išgirstu. Nes tai labai svarbu. Tai 
net ne paslaptis.
Tai – žinojimas, kurio moko mane Ąžuolas.

Kai sutinku žmogų, renkuosi – matyti, girdėti ir jausti. Jį ir save. Kartais tai labai malonu, kartais 
skauda…
Būna visaip. Ir tai kinta. Žmonės man rodo mano jausmus. Žmonės mane įkvepia – viskam.
Moteris sutinka vyrą. Jei vyras pajunta, kad moteris jį sutiko su meile, gali būti jog jie susitinka 

ABU.
Gali būti ir atvirkščiai, bet grožis išliks. Jei žiūrėsime Meilės akimis.
TAS, kas žiūri manimi į žmones, į medžius, į paukščius…ir gėles, Meilės akimis…gali būti viskuo, 
kuo nori būti.
Jei tik aš trumpam užmerkiu savo akis…
Myliu Tave, skaitantį šias eilutes, nes Tu esi Aš. Mano Tikrasis Aš.

Mano sapnas

…labai pasiilgau Tavęs, gerasis mano žmogau
Taip pasiilgau, jog nubundu su Tavo vardu lūpose…
Pramerkiu akis, nusišypsau ir tariu „labas rytas“ – TAU. Lyg tu girdėtum.
Dienoje mane paveja sapnas.
„mes artėjame vienas link kito mažais žingsniukais…kurį laiką einame greta…jaučiu atstumą, kuris mus vis dar skiria…bet jaučiu ir erdvę, kuri jau jungia mus.
Einu nuleidus akis, nes bijau į tave pažiūrėti (nes labai noriu)…O bijau…kad…pradingsi…Jaučiu tave kaip meslvą debesį, plaukiantį šalia. Sulaikau kvėpavimą, kad nenupūsčiau šio savo sapno, šito pajautimo –
tu taip arti. Tu čia. Su manimi.
Kartais savo kūnu jaučiu, kaip mano rūbo kampučiai, plėvesuodami, užkliudo tavo kūną. Tiksliau – prisiliečia.
Nubėga šiurpuliukai…
Kur mano kūno ribos? Kur mano pradžia ir kur pabaiga?
Du paukščiai pakyla į dangų…
Ir aš skrendu.
O tu?
Kur tas kraštas, nuo kurio mes pasileidžiame savo skrydžiui?
Kiekvienas savo?
Kur toji erdvė, kurioje mes susitinkame sparnais – kad pakiltume bendram skrydžiui – aukščiau už paukščius…
Aš laukiu.
Šiandien pučia pietryčių vėjas. Man tai permainų vėjas…galbūt…
Ranka. Tavo ranka staiga paima manąją.Tai nerealu!
Aš ką tik pagalvojau apie tai…ir tu…
Tu – realus! Tu tikrai esi.
Gal tai ne tik mano sapnas!
Ar tu tiesiog svečiuojiesi jame?


Tu vedi mane. Lyg vestum per nematomą ribą tarp praeities ir ateities.
Aš peržengiu ją!- aš dabartyje,
kur jaučiu tavo ranką – taip paprastai ir tvirtai mane laikančią.
Tu turbūt nežinai, ką laikai savo rankoje…
Tu laikai mano žinojimą –
„aš taip eičiau su tavimi toli…nesvarbu kur…kad tik kelias nesibaigtų…“

Poezija…Taip, bet tai mano gyvenimo poezija.
Aš branginu ją – akimirka po akimirkos.
Nes daugiau nieko ir nebėra.
Tik ši akimirka.
Tik aš ir tu joje.
Dabar.
..ir ta erdvė tarp mūsų delnų – kur pirštai susipynę šoka –
Pasitikėjimo, švelnumo ir gerumo šokį.
Ir aistrą…
Karšta…Norisi numesti viską – rūbus, gal ir abejones – klausimą-
„nejaugi tai tik mano sapnas?“
…Norisi patirti tave VISĄ. Norisi patirti SAVE visą!
Norisi atsikąsti savo sapno, pajust jo skonį, kvapą…
Suvirpa šnervėse pirmosios žolės kvapas, nudažo lūpas žemuogių spalva…
Pasauly visa susilieja – ir tu ir aš taip pat…
Norisi šokti, noris dainuoti…

Aš – medis

Man ramu 
Nes aš – Medis. 

Pažiūrėk į mane- 

Mano šaknys giliai 
Geria vandenį tyrą 
Sidabro spalvos 
Ir todėl mano šaknys 
Metalo tvirtumo- 

PA-TI-KĖK 
Man ramu, net kai vėtros 
viską griauna aplinkui 

AŠ MIEGU 
IR SAPNUOJU 
SIDABRINĮ GYVENIMO SAPNĄ 

APKABINK MANO LIEMENĮ- 
Tvirtą ir stangrų kamieną- 
PRISIGLAUSKI PRIE MANO ŽIEVĖS- 
Sakais kvepiančios ODOS… 
Jeigu aistrą pajausi- 
Rankom- kojom stipriai 
Įsikibk i mane- 
Susilieki ŠIRDIM 
Su manąja ŠERDIM 
Nepamirški KVĖPUOTI 
Ir užmerkęs akis 
Apsiruoški lengvai- 
SAVO SKRYDŽIUI 
PIRMAJAM 

Pasakyk, ar skridai 
Kada nors su MEDŽIU?.. 

MŪSŲ SKRYDŽIO GALIA 
TURI PASLAPTĮ SAVO- 
PAKLAUSYK 
(prisiminsi, jei klausysies širdim)- 

1 (viens)- tai šaknys sidabro- MINTIS 
2 (du) – tai TĖVAS IR MOTINA- KRAUJAS 
3 (trys) – TREJYBĖ- GIMIMAS 
4 (keturi)- TAI MIRTIS 

Ir taip sukasi RATAS begaline JĖGA- 
Iš visatos gelmių į visatos dausas… 

O ŽMOGUS 
Arba MEDIS- 
Tai TILTAS, tai sūpuoklės, tai KELIAS, 
Kuriuose pasislėpusi 
Supasi, sukas GALIA. 

Taip ramu… 
Kaip po Skrydžio… 
Su Tavim- su Manim, 
Su Galia SAVYJE. 

Aukso šakos dangui 
Aukso kasos ore 
Kaspinėliais 
Raudonais 
Pra- žy-do 

 Rododendro lopšinė

Jis mane apkabina
tūkstančiu šakų
lapais užkloja
ir pakylėja į Dangų…
sūpuoja sūpuoja
lopšinę dainuoja-

miegoki mano gėlele gražioji
ilsėkis žvaigždžių šviesoje
kvėpuoki sidabro lietumi
sapnuoki sapnuoki
mane ir save
miegančius amžinu Meilės miegu…

rytui išaušus 
medis pražysta
raudonais žiedais
gražioji gėlelė
saulės liepsna
sveikina
Dangų

Tyloje skaitau ženklus

Nubundu ir įžengiu į tylą – iš miego tylos
Nesakau „labas rytas“
Nors turiu su kuo sveikintis
Pusryčiai tyloje

Tikrai… juk tylėjau per naktį
Ne kiekvieną naktį esu tyloje
Kartais naktyje pasitaiko
Įdomus ir jaukus pašnekovas
 
Tuomet tyliai kalbamės
Garsiai juokiamės
Jaudulingai mylimės
Kai visi miega nakties tyloje

Šįkart tyliu dieną
Noriu tylėti
Nors kartais
Prasprūsta pro lūpas garsas, juokas ar „ai“

Tyliu ir klausausi
Kaip žmonės kalbasi
Paukščiai čiulba
…girdžiu daugiau nei girdisi

Tyliu ir matau
Kaip realybė paberia ženklus
Kitoj realybėj tylintiems
Ir tuos ženklus skaitantiems

„Avia Maria“ groja smuikas bažnyčioj
Prie durų rikiuojasi jaunųjų palyda…
Staiga mano širdis žodžiu prabyla –
„Laimės Jums“ nuaidi bažnyčios tyloje…

Meilė pažadina širdį
Širdis subrandina žodį
Žodis pažadina garsą
Skambantį tik tyloje
Dilin dilin… varpai nuaidi
„Laimės Jums“ pakyla į dangų
Dievo širdis atsiveria
Meilės vardu laimina MYLINČIUS

Taip netikėtai

taip subtiliai
taip švelniai, tyliai
ateina jausmas iš giliai
jau burtas mestas
tik neaišku
kaip toli
ir kaip seniai
kas ką užburė
patyrimų ratas sukas
aš ir tu jame
kaip senas atvirukas
pasiekęs adresatą ne laiku…
kaip netikėtai
švelniai tyliai
ateina jausmas iš arti
ir nieko kito nejauti
tik tai, kas nulemta
nebyliai

Scroll to Top