|
|
|
|
„...nes Tu esi mano Tikrasis Aš“
Nes Tu esi mano Tikrasis Aš
gyvenimas - tai veidrodis
ir visa, ką matau Jame
matau save
geras jausmas patirti save kaip gėlę, paukštį ar medį...
kai žiūriu Meilės akimis
Gėle jaučiuosi, kai manim subtiliai žavisi, kai sako, jog kvepiu, kai pastebi mano spalvas, kai nori
mane užuosti...
Lengva jaustis gėle, kai kažkas tavyje mato gėlę...
Gal šiek tiek sunkiau, kai žiema, kai lyg ir niekas nepastebi...
Daugybė gėlių auga miškuose, kalnuose ir pievose, taip toli...kad žmogaus akys jų nemato, bet...jos
žydi, tiesiog, nes jos gėlės.
Gėlės mane moko - žydėti.
Lengva jaustis paukščiu, kai meilė kelia aukštyn. Kai, rodos, einu žeme, o plaukai liečia
debesis...svajos neša ir sielos lengvumas...
Nes gera mylėti...tuomet viskas paprasta - meilė skleidžiasi mano širdy (ne anapus)...tuomet
nesvarbu, kur pradžia, o kur pabaiga...
Žmogus tarp dangaus ir Žemės - kaip tobula! Galiu pasirinkti, ar jausti sparnus, ar pėdas įminti
žemėje...
Paukštis mane moko - pasitikėti savo sparnais.
Kai apkabinu medį - jis mane apkabina.
Mano draugas - Ąžuolas. Stovi vienas Karklės laukuos. Toks gražus. Toks ramus. Toks tvirtas.
Žinau, kad jis mano draugas. Kai atvažiuoju, apkabinu jį ir jis mane apkabina, kalbina, klausosi. Aš
kalbu. Kartais verkiu, kartais dainuoju.., juokiuos.
Po to... mes tylime. Atsisveikindamas jis pasako keletą žodžių. Aš išgirstu. Nes tai labai svarbu. Tai
net ne paslaptis.
Tai - žinojimas, kurio moko mane Ąžuolas.
Kai sutinku žmogų, renkuosi - matyti, girdėti ir jausti. Jį ir save. Kartais tai labai malonu, kartais
skauda...
Būna visaip. Ir tai kinta. Žmonės man rodo mano jausmus. Žmonės mane įkvepia - viskam.
Moteris sutinka vyrą. Jei vyras pajunta, kad moteris jį sutiko su meile, gali būti jog jie susitinka
ABU.
Gali būti ir atvirkščiai, bet grožis išliks. Jei žiūrėsime Meilės akimis.
TAS, kas žiūri manimi į žmones, į medžius, į paukščius...ir gėles, Meilės akimis...gali būti viskuo,
kuo nori būti.
Jei tik aš trumpam užmerkiu savo akis...
Myliu Tave, skaitantį šias eilutes, nes Tu esi Aš. Mano Tikrasis Aš.
gyvenimas - tai veidrodis
ir visa, ką matau Jame
matau save
geras jausmas patirti save kaip gėlę, paukštį ar medį...
kai žiūriu Meilės akimis
Gėle jaučiuosi, kai manim subtiliai žavisi, kai sako, jog kvepiu, kai pastebi mano spalvas, kai nori
mane užuosti...
Lengva jaustis gėle, kai kažkas tavyje mato gėlę...
Gal šiek tiek sunkiau, kai žiema, kai lyg ir niekas nepastebi...
Daugybė gėlių auga miškuose, kalnuose ir pievose, taip toli...kad žmogaus akys jų nemato, bet...jos
žydi, tiesiog, nes jos gėlės.
Gėlės mane moko - žydėti.
Lengva jaustis paukščiu, kai meilė kelia aukštyn. Kai, rodos, einu žeme, o plaukai liečia
debesis...svajos neša ir sielos lengvumas...
Nes gera mylėti...tuomet viskas paprasta - meilė skleidžiasi mano širdy (ne anapus)...tuomet
nesvarbu, kur pradžia, o kur pabaiga...
Žmogus tarp dangaus ir Žemės - kaip tobula! Galiu pasirinkti, ar jausti sparnus, ar pėdas įminti
žemėje...
Paukštis mane moko - pasitikėti savo sparnais.
Kai apkabinu medį - jis mane apkabina.
Mano draugas - Ąžuolas. Stovi vienas Karklės laukuos. Toks gražus. Toks ramus. Toks tvirtas.
Žinau, kad jis mano draugas. Kai atvažiuoju, apkabinu jį ir jis mane apkabina, kalbina, klausosi. Aš
kalbu. Kartais verkiu, kartais dainuoju.., juokiuos.
Po to... mes tylime. Atsisveikindamas jis pasako keletą žodžių. Aš išgirstu. Nes tai labai svarbu. Tai
net ne paslaptis.
Tai - žinojimas, kurio moko mane Ąžuolas.
Kai sutinku žmogų, renkuosi - matyti, girdėti ir jausti. Jį ir save. Kartais tai labai malonu, kartais
skauda...
Būna visaip. Ir tai kinta. Žmonės man rodo mano jausmus. Žmonės mane įkvepia - viskam.
Moteris sutinka vyrą. Jei vyras pajunta, kad moteris jį sutiko su meile, gali būti jog jie susitinka
ABU.
Gali būti ir atvirkščiai, bet grožis išliks. Jei žiūrėsime Meilės akimis.
TAS, kas žiūri manimi į žmones, į medžius, į paukščius...ir gėles, Meilės akimis...gali būti viskuo,
kuo nori būti.
Jei tik aš trumpam užmerkiu savo akis...
Myliu Tave, skaitantį šias eilutes, nes Tu esi Aš. Mano Tikrasis Aš.
|
Aš - medis
Man ramu Nes aš – Medis. Pažiūrėk į mane- Mano šaknys giliai Geria vandenį tyrą Sidabro spalvos Ir todėl mano šaknys Metalo tvirtumo- PA-TI-KĖK Man ramu, net kai vėtros viską griauna aplinkui AŠ MIEGU IR SAPNUOJU SIDABRINĮ GYVENIMO SAPNĄ APKABINK MANO LIEMENĮ- Tvirtą ir stangrų kamieną- PRISIGLAUSKI PRIE MANO ŽIEVĖS- Sakais kvepiančios ODOS… Jeigu aistrą pajausi- Rankom- kojom stipriai Įsikibk i mane- Susilieki ŠIRDIM Su manąja ŠERDIM Nepamirški KVĖPUOTI Ir užmerkęs akis Apsiruoški lengvai- SAVO SKRYDŽIUI PIRMAJAM Pasakyk, ar skridai Kada nors su MEDŽIU?.. MŪSŲ SKRYDŽIO GALIA TURI PASLAPTĮ SAVO- PAKLAUSYK (prisiminsi, jei klausysies širdim)- 1 (viens)- tai šaknys sidabro- MINTIS 2 (du) – tai TĖVAS IR MOTINA- KRAUJAS 3 (trys) – TREJYBĖ- GIMIMAS 4 (keturi)- TAI MIRTIS Ir taip sukasi RATAS begaline JĖGA- Iš visatos gelmių į visatos dausas... O ŽMOGUS Arba MEDIS- Tai TILTAS, tai sūpuoklės, tai KELIAS, Kuriuose pasislėpusi Supasi, sukas GALIA. Taip ramu... Kaip po Skrydžio... Su Tavim- su Manim, Su Galia SAVYJE. Aukso šakos dangui Aukso kasos ore Kaspinėliais Raudonais Pra- žy-do |
|
Mano sapnas
...labai pasiilgau Tavęs, gerasis mano žmogau
Taip pasiilgau, jog nubundu su Tavo vardu lūpose...
Pramerkiu akis, nusišypsau ir tariu „labas rytas“ – TAU. Lyg tu girdėtum.
Dienoje mane paveja sapnas.
„mes artėjame vienas link kito mažais žingsniukais...kurį laiką einame greta...jaučiu atstumą, kuris mus vis dar skiria...bet jaučiu ir erdvę, kuri jau jungia mus.
Einu nuleidus akis, nes bijau į tave pažiūrėti (nes labai noriu)...O bijau...kad...pradingsi...Jaučiu tave kaip meslvą debesį, plaukiantį šalia. Sulaikau kvėpavimą, kad nenupūsčiau šio savo sapno, šito pajautimo –
tu taip arti. Tu čia. Su manimi.
Kartais savo kūnu jaučiu, kaip mano rūbo kampučiai, plėvesuodami, užkliudo tavo kūną. Tiksliau – prisiliečia.
Nubėga šiurpuliukai...
Kur mano kūno ribos? Kur mano pradžia ir kur pabaiga?
Du paukščiai pakyla į dangų...
Ir aš skrendu.
O tu?
Kur tas kraštas, nuo kurio mes pasileidžiame savo skrydžiui?
Kiekvienas savo?
Kur toji erdvė, kurioje mes susitinkame sparnais – kad pakiltume bendram skrydžiui – aukščiau už paukščius...
Aš laukiu.
Šiandien pučia pietryčių vėjas. Man tai permainų vėjas...galbūt...
Ranka. Tavo ranka staiga paima manąją.Tai nerealu!
Aš ką tik pagalvojau apie tai...ir tu...
Tu – realus! Tu tikrai esi.
Gal tai ne tik mano sapnas!
Ar tu tiesiog svečiuojiesi jame?
Tu vedi mane. Lyg vestum per nematomą ribą tarp praeities ir ateities.
Aš peržengiu ją!- aš dabartyje,
kur jaučiu tavo ranką – taip paprastai ir tvirtai mane laikančią.
Tu turbūt nežinai, ką laikai savo rankoje...
Tu laikai mano žinojimą –
„aš taip eičiau su tavimi toli...nesvarbu kur...kad tik kelias nesibaigtų...“
Poezija...Taip, bet tai mano gyvenimo poezija.
Aš branginu ją – akimirka po akimirkos.
Nes daugiau nieko ir nebėra.
Tik ši akimirka.
Tik aš ir tu joje.
Dabar.
..ir ta erdvė tarp mūsų delnų – kur pirštai susipynę šoka –
Pasitikėjimo, švelnumo ir gerumo šokį.
Ir aistrą...
Karšta...Norisi numesti viską – rūbus, gal ir abejones – klausimą-
„nejaugi tai tik mano sapnas?“
...Norisi patirti tave VISĄ. Norisi patirti SAVE visą!
Norisi atsikąsti savo sapno, pajust jo skonį, kvapą...
Suvirpa šnervėse pirmosios žolės kvapas, nudažo lūpas žemuogių spalva...
Pasauly visa susilieja – ir tu ir aš taip pat...
Norisi šokti, noris dainuoti...
...labai pasiilgau Tavęs, gerasis mano žmogau
Taip pasiilgau, jog nubundu su Tavo vardu lūpose...
Pramerkiu akis, nusišypsau ir tariu „labas rytas“ – TAU. Lyg tu girdėtum.
Dienoje mane paveja sapnas.
„mes artėjame vienas link kito mažais žingsniukais...kurį laiką einame greta...jaučiu atstumą, kuris mus vis dar skiria...bet jaučiu ir erdvę, kuri jau jungia mus.
Einu nuleidus akis, nes bijau į tave pažiūrėti (nes labai noriu)...O bijau...kad...pradingsi...Jaučiu tave kaip meslvą debesį, plaukiantį šalia. Sulaikau kvėpavimą, kad nenupūsčiau šio savo sapno, šito pajautimo –
tu taip arti. Tu čia. Su manimi.
Kartais savo kūnu jaučiu, kaip mano rūbo kampučiai, plėvesuodami, užkliudo tavo kūną. Tiksliau – prisiliečia.
Nubėga šiurpuliukai...
Kur mano kūno ribos? Kur mano pradžia ir kur pabaiga?
Du paukščiai pakyla į dangų...
Ir aš skrendu.
O tu?
Kur tas kraštas, nuo kurio mes pasileidžiame savo skrydžiui?
Kiekvienas savo?
Kur toji erdvė, kurioje mes susitinkame sparnais – kad pakiltume bendram skrydžiui – aukščiau už paukščius...
Aš laukiu.
Šiandien pučia pietryčių vėjas. Man tai permainų vėjas...galbūt...
Ranka. Tavo ranka staiga paima manąją.Tai nerealu!
Aš ką tik pagalvojau apie tai...ir tu...
Tu – realus! Tu tikrai esi.
Gal tai ne tik mano sapnas!
Ar tu tiesiog svečiuojiesi jame?
Tu vedi mane. Lyg vestum per nematomą ribą tarp praeities ir ateities.
Aš peržengiu ją!- aš dabartyje,
kur jaučiu tavo ranką – taip paprastai ir tvirtai mane laikančią.
Tu turbūt nežinai, ką laikai savo rankoje...
Tu laikai mano žinojimą –
„aš taip eičiau su tavimi toli...nesvarbu kur...kad tik kelias nesibaigtų...“
Poezija...Taip, bet tai mano gyvenimo poezija.
Aš branginu ją – akimirka po akimirkos.
Nes daugiau nieko ir nebėra.
Tik ši akimirka.
Tik aš ir tu joje.
Dabar.
..ir ta erdvė tarp mūsų delnų – kur pirštai susipynę šoka –
Pasitikėjimo, švelnumo ir gerumo šokį.
Ir aistrą...
Karšta...Norisi numesti viską – rūbus, gal ir abejones – klausimą-
„nejaugi tai tik mano sapnas?“
...Norisi patirti tave VISĄ. Norisi patirti SAVE visą!
Norisi atsikąsti savo sapno, pajust jo skonį, kvapą...
Suvirpa šnervėse pirmosios žolės kvapas, nudažo lūpas žemuogių spalva...
Pasauly visa susilieja – ir tu ir aš taip pat...
Norisi šokti, noris dainuoti...